"Buvo birželis..." - finalas

Štai, net ketvertą dienų praviešėjęs Vaido Jauniškio svetainės "menufaktura.lt" viršelyje, straipsnis "Buvo birželis, vasaros pradžia..." ir jį lydintis nostalgiškasis "blogas" "Jul remember" nukeliavo ten, kur jam priklauso - į archyvą, į amžinuosius kultūrinius klodus. Per tą laiką šis priedas sulaukė arti šimto svečių, ir netgi keleto šiltų atsiliepimų (ačiū visoms rašiusioms :). Dabar jau į šį nostalgišką kampelį užsuka tik vienas-kitas, bet tesiu savo pažadą ir šiuo "postu" užbaigiu savo išplėstinį iliustruotą pasakojimą apie Dalios Tamulevičiūtės "dešimtuką" ir jo diplominius spektaklius, vykusius prieš 31 metus.

* * *

Diplominių spektaklių programą vainikavo "Bebenčiukas" ir "Parodijos". "Bebenčiuko" nufotografuoti nepavyko, nes teko užkulisy drauge su Sauliumi Bareikiu akomponuoti, t.y. brazdinti gitara. O "Parodijos" irgi buvo naujovė - iki "dešimtuko" niekas nieko panašaus per diplominius spektaklius nėra daręs.


Parodija "Kuodis - Girijotas" (Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas): "žveng žirgelis lankoj, juodberė-ė-ė-ė-ė-ėlis lankoj..." O po to Kostas, kažkodėl rusiškai pristatydavo Vido solo: "eta litovskaja narodnaja pesnia o litovskoj narodnoj mashine staklelės... " Ir Vidas baubė, sudėjęs rankeles ir išvertęs akis: "oi skamba staklelės naujoj seklyčioj..."




Į "parodijų" programą kažkodėl buvo įjungtas ir "ugningas" ispaniškas šokis, kurį akmeniniu veidu atliko Remigijus Vilkaitis. Šiaip jis buvo ryškus "dešimtuko" komikas, tačiau šis numeris buvo parodytas, matyt, ir sceninio judesio dėstytojui Sauleikai pageidaujant. Visi tie "ispaniškieji", "itališkieji" ir gruziniškieji" šokiai, kurių tuomet mokė Konservatorijoje, jau savaime atrodė ganėtinai komiškai. Todėl "parodijų" programoje Remigijaus "ispaniškumas" atrodė labai organiškai.





Buvo šioje programoje ir tuometinės lietuviškos estrados parodija. "Ėjo mergaitė per žemę, kojomis žemės nelie-tė..." - galingu balsu į "mikrofoną" dainavo Violeta Podolskaitė. "Tu tokia graži, tu tokia šviesi, iš senamiesčio freskų išlindusi..." - tūravojo jai "backing vocals" duetas, Dalios Overaitė ir Storyk.
Beje, apnuogintas Violetos liemuo - tai irgi itin drąsus gestas, šiuolaikinės jaunimo mados įžvalgos...





Algis Latėnas parodijavo itin madingą tuomet rusų poetą ir dainininką, Maskvos Tagankos teatro aktorių Vladimirą Vysockį: "Ty zhyva jesčio, moja staruška?.." - griežtomis tardytojo intonacijomis rėžė jis S.Jesenino eilėraštį. Šiek tiek anksčiau, kai Tagankos teatras gastroliavo Vilniuje ir jo aktoriai viešėjo Konservatorijoje, Mokomajame teatre, Algis išdrįso Vysockio akivaizdoje išrėžti šią parodiją. Žvaigždė išklausė tai be šešėlio šypsenos, ir atsistojęs atrėžė kažką dar iš Jesenino. Apskritai apie "dešimtuko" ir Tagankos teatro žvaigždžių draugystę ligi šiol sklando legendos...



Parodijų programos "vinis" - Kristinos Kazlauskaitės "Zykina" (akomponuoja Kostas Smoryginas). Dabar jau, po tiek metų, jeigu naujosios kartos ir pažįstą to meto garsiąją rusų folkloro dainininkę Liudmilą Zykiną, tai ko gero tik dėl Kristinos parodijų. Platūs rankų po vešlia skara mostai, išdidūs judesiai, ir plati kaip motina Rusija šypsena. Na, ir balsas, kurio gamta ir Kristinai nepašykštėjo...


* * *

Štai tiek skurdžių fragmentų iš to nepamirštamo išgyvenimo, kurio vardas "Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko diplominiai spektakliai". Visose tolimesnėse to įvykio iškilmėse neteko dalyvauti - buvo skubiai išvykta į Leningradą stoti į teatro institutą LGITMIK mokytis režisūros. Šiam žingsniui palaimino ir Tamulevičiūtė, ir visas "dešimtukas". Bet tas "palaiminimas" ir mėnesiai, praleisti kartu su jais, iš dalies ir pražudė. Tamulevičiūtė savo "pirmagimius" mokė ne amato, o iš pat pradžių nokdino juose menininkus. To paties tikėjausi ir kitose teatro mokyklose, kuriose teko pasimokyti.

Tik vėliau atėjo supratimas, kad toks reiškinys, kaip Tamulevičiūtės "dešimtukas", pasirodo kartą per 100 metų, gal ir rečiau. O amato vis vien derėjo mokytis... Matyt, per vėlai tai supratau...

Ir štai nuo tų laimingų penkių vakarų senajame teatre Basanavičiaus gatvėje jau prabėgo 30 vasarų, 30 rudenų, 30 žiemų... Sudie visiems laikams, mūsų jaunystės birželi, tu buvai toks nuostabus! Ir "mes taip mylėjome vieni kitus..."


* * *

Post Scriptum:

Paskutinėje šio siužeto nuotraukoje - šių eilučių autoriaus foto-autoportretas 1975 m. birželyje, Pohuliankos teatro grimo kambaryje. Ta proga buvo ištraukta į dienos šveisą ir surūkyta neįkainojama vertybė - keletą dienų prieš tai gimtadienio proga gautas dovanų tikras olandiškas cigaras...

"Buvo birželis..." - tęsinys Nr.3

Vaido Jauniškio geranoriškumo dėka prisiminimai apie "dešimtuko" diplominius atsidūrė interneto žurnale "menufaktura.lt" (ačiū Vaidui :). Susigūžęs laukiau kokių nors "antausių" komentaruose - dėl klaidelių, ar dėl to, ką nors neteisingai interpretuoju - kol kas komentarai maloniai stebina geranoriškumu. To įkvėptas tęsiu šį darbelį... Beje, vieną klaidelę pats užfiksavau: Akademinio teatro apšvietėjo Šeduikio vardas buvo Albertas (techninė klaidelė, neįsirašė pataisa, atsiprašau tų, kas jį pažinojo). Kažkur autriaus archyvuose yra išlikusi ir tų laikų jo nuotrauka. Kai surasiu - būtinai įdėsiu į šį savo "blogą"

* * *



A.Čechovo dramaturgijos ištraukos. "Dėdė Vania" Astrovas (A.Latėnas) ir Sonia (D.Storyk). Vėliau, pas Nekrošių, šią porą vaidino Kostas Smoriginas ir Dalia Overaitė.
Jis-jai: "kaip svarbu gyvenime matyti kažkokį žiburėlį..." Ji-jam: "o jūs negerkite daugiau..."





Taip pat "Dėdė Vania", regis, tas momentas, kai Voinickis (K.Smoriginas) užklupo Jeleną Andrejeną (ją vaidino lyg tai Irena Kriauzaitė) Astrovo glėby. Algis čia vaidina žavų įžūlų ciniką. Kostas pas Nekrošių šiame vaidmeny finale kriokė keturpėsčias kaip žvėris. Buvo žymiai baisiau ir tikroviškiau. Tokia tad evoliucija...




F.Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė". Scena "pakasynos pas Marme- ladovus". Dalia Overatitė vaidino prostitutę Sonią, Dalia Storyk - jos motiną Jekateriną Marmeladovą, Kristina - buto šeimininkę vokietę Amaliją.





... Net stebint fantastišką Jūratę Onaitytę - Jekateriną šiuolaikiniame kauniečių "Nusikaltime...", atmintis vėl transliavo prieš tris dešimtmečius įsirėžusias Dalios Storyk nepakartojamas to jos vaidmens intonacijas ir ekspresyvią plastiką...





Ištrauka iš Borcherto "Lauke, už durų". Kažkada tuo pat metu šis veikalas buvo vaidinamas ir Panevėžy, pas Miltinį. Koks kontrastas: čia Bekmanas - Algis Latėnas su savo vešlia ševeliūra ir akiniais, grimu nupieštais ant veido... Finale - patetiškas jo monologas "pistoleto" šviesos pluošte su buteliu rankoje ir skambant Betoveno "Džiaugsmo odei" - kaip tuomet tai drąsiai atrodė ir skambėjo!


* * *

Pabaiga - kitame "poste"...

"Buvo birželis..." - tęsinys Nr.2

Taigi, D.Tamulevi- čiūtės "dešimtuko" diplominiai spektakliai prasidėjo nuo "Vodevilių". O iš pradžių buvo daina - "Per tą lietų, per purvyną / per tą vėtrą pilką, gaurią / pylėm aitrų jauną vyną / į geltono stiklo taures... // ... ir už tai, kad mes dar galim / būti viens kitam geri."

Bet šitoje nuotraukoje akivaizdžiai kita daina ir kitas momentas - matyt, literatūrinė kompozicija (buvo ir tokia programoje) ir jos daina: "O kadaise šventą ąžuolyną / buvo nuodėmė kirviu paliest... ". Jeigu neklystu, visų šių neprastų melodijų autorius buvo Vidas Petkevičius.



Apskitai visame šitame muzikaliame ir balsingame kurse Vidas buvo kone muzikaliausiais - manyčiau, labiau ir už Kostą.
(O meška buvo visu svoriu užgulusi vien gražuolio Arūno Storpirščio ausis. Prisimenų, kiek kančių kainavo jo kolegoms, kad išmokytų jį vienintelės jam patikėtos muzikinės frazės muzikiniame spektaklyje "Bebenčiukas").
Vidas ir dabar puikiai dainuoja - girdėjau per jo paties jubiliejinį koncertą. Šioje nuotraukoje jis gražinasi Basnavičiaus g. teatro grimerinėje prieš repeticiją ar spektaklį.


Repeticijos iš tiesų vyko labai azartiškai. Šioje nuotraukoje, sprendžiant iš skudurinės dekoracijos ir Algio švarko - J.Baltušio "Valiusei reikia Alekso" repeticijos vaizdelis. Ši patirtis pravertė Algiui Latėnui ir vėliau, kai jis režisavo "Kristoforų" ceremoniją - tą pačią, per kurią Kostas gavo "Kristoforą" už Makbetą







A.Čechovo vodevilis "Meška". Neatsimenu dabar, ar jis buvo vaidinamas vodevilių, ar kitą dieną A.Čechovo programoje - nesvarbu. Manau, kad tai buvo tiek brandus darbas, kad jį ir dabar būtų verta suvaidinti. Stovėdamas užkulisyje su fotoaparatu negalėjau atsistebėti, kaip Dalia ir Kostas, užmiršę viską pasaulyje, pasinėrę tarsi į kokią žūtbūtinę sportinę dvikovą, demonstravo scenoje ir užkulisiuose tokią fantastiškai dinamišką aukščiausio lygio vaidybinių priemonių fechtuotę, kad tai atrodė gyvas stebuklas. Be abejonės, prabėgęs laikas daug ką iškreipia ir hipertrofuoja. Bet, manyčiau, būtent šioje ištraukoje užgimė legendinis Lietuvos teatro sceninis duetas D.Overatitė - K.Smoriginas. Jis vėliau pilnumoje atsiskleidė E.Nekrošiaus statytame "Kvadrate", ir paskutinį kartą juo teko gėrėtis A.Milerio "Komivojažieriaus mirtyje", kurį taip įdomiai buvo pastačiusi Irena Bučienė


Scena iš V.Šekspyro "Ričardo III". Atmintis apie šį epizodą, matyt, persekiojo Algį Latėną ketvirtį amžiaus, kol jis jį pats pilnumoje ir pastatė, ir suvaidino. Epizodas buvo išties labai stiprus. Akademinio teatro apšvietėjas Albertas Šeduikis, kai būdavo repetuojama ir vaidinama ši ištrauka, palikdavo mane vieną tvarkytis su šviesomis prie "štelverko", o pats stebėjo vaidybą pro apšvietėjo kambario langelį - "kaifavo"...
Beje čia, Elžbietos vaidmenyje, regis ir susiformavo tas su niekuo nepalyginamas Dalios Storyk sceninis braižas, kuris vėliau visumoje atsiskleidė Ledi Makbet vaidmeny. Tai braižas, kurį galima būtų įvardinti kaip manierą, jeigu jis nebūtų toks organiškas, turiningas ir įtikinamas, kaip tai daro scenoje Dalia. Ir čia dera pripažinti, kad Daliai Storyk labai pasisekė, kad sutiko savo kelyje Dalią Tamulevičiūtę - vargu ar kas kitas apart "šefo" galėtų įžvelgti jos tokius specifiškus sugebėjimus ir suteikti galimybę patikėti jų kerų ir savo sugebėjimų galia




Vidas Petkevičius - Petručijas "Užsispyrėlės sutramdyme". Ką čia slėpti - ši ištrauka buvo skirta užslėptų Irenos Kriauzaitės (Katarina) temperamento klodų pažadinimui. Tamulevičiūtė net buvo surežisavusi šią sceną kaip vyksmą cirko ar koridos arenoje, ir visi kiti kurso artistai, išsikišę iš užkulisių, šūksniais ir rankų plojimais provokavo šią dvikovą, kad ji būtų kuo azartingesnė. O tikrasis šios ištraukos atradimas buvo Kristinos Kazlauskaitės suvaidinta Katarinos sesuo Bjanka - fantastiška neliečiamumo kompleksų nukamuota Kauno poniutės kvintesencija. Kaip jie tuomet puikiai mokėjo pašiepti ne tik kitus, bet ir patys save...


* * *

Šioje vietoje nesusilaikysiu neprisiminęs vieno anekdoto iš "Dešimtuko" gyvenimo. Šiame kurse iš pradžių mokėsi dar viena jauna aktorė, kuri anksti ištekėjo, pasigimdė vaikelį, ir, kaip buvo sakoma, "iškrito iš proceso" - t.y. nutraukė mokslus (neminėsime jos pavardės). Tam, kad ji vėliau galėtų gauti jos išsimokslinimą liudijantį dokumentą, jai reikėjo paruošti ir parodyti komisijai kurį nors vaidmenį. Buvo pasirinkta ta pati ištrauka iš "Užsispyrėlės", bet Petručijaus vaidmuo tąsyk buvo patikėtas Kostui Smoriginui. Berepetuojant kiti kursiokai sėdėjo Mokomojo teatro salėje ir stebėjo, kas vyko scenoje. Ten Kostas visais būdais mėgino pažadinti užsisėdėjusios su vystyklais ir mišinukais "Katarinos" temperamentą. Bet jo pastangos buvo bergždžios - "Katarina" vis vien buvo apsnūdusi. Tuomet jis griebėsi kraštutinės priemonės: priklaupęs ant kelio prie vienos kulisos (jos tuomet Mokomajame teatre buvo medinės), jis plaičai ir svetingai išskėtė rankas, ir sušuko: "eik pas mane, brangioji!" (tokių žodžių pas Šekspyrą ten tikrai nebuvo). Ir "Katarina" pagaliau susivokė pagauti šį emocinį Petručijaus kvietimą, ir, netikėtai pabuduis iš letargo, kaip paukštė lėkte nuskriejo per visą sceną į Kosto glėbį... Tačiau vietoje šilto gėbio ji savo visa nemenka moteriškąja esybe šmekštėlėjo į medinę kulisą - mat Kostas, Petručijo charakterio logikos vedinas, paskutinę sekundę niekšiškai išsuko savo glėbį į šoną. Smūgis buvo žiaurus, ir "Katarina" susmuko prie per plauką nesulaužytos kulisos - labiau dėl moralinės, nei dėl fizinės traumos. Ne itin suprasdamas, kas čia vyksta, pažvelgiau į "chebrą", sėdėjusią salėje - ir... nieko nepamačiau ir neišgirdau. Salėjo buvo mirtina tyla, netrukus peraugusi į masinį staugimą. Pasirodė, kad, tapę viso to cirko liudinkais, jie raičiojosi ant grindų, negalėdami atgauti kvapo nuo juos dusinusio kvatojimo priepuolio... Vėliau ši "Katarina" sėkmingai gavo savo "pusdiplomį" ir aktyviai reiškėsi teatro saviveikloje. O Kostas iš tiesų visuomet buvo artistas, kuriam vaidinamo personažo logika buvo svarbiausias elgesio scenoje rodiklis...

* * *


V.Šekspyro vakarą užbaigė Juokdario daina iš V.Šekspyro "Karaliaus Lyro" (tokios ištraukos nebuvo jų diplominiuose): "Kai mažas ir kvailas pipiras buvau / audra ar giedra man vis viena / krečiau aš juokus ir dainas dainavau / nors klioktų lietus visą dieną. // Užaugęs likau aš toks pat juokdarys..."

"...Sudie, Jūs prisijuokėt šiandien skaniai / ir juoktis galėsit kas dieną!"

Iš visų "dešimtuko" tuomet sudainuotų dainų, manyčiau, pastaroji liko jiems itin aktuali ir iki šių dienų...


B.d.

"Buvo birželis..." - tęsinys Nr.1

Štai pasirodė "Šefas" - kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė. Apsirengusi kukliai, bet skoningai ir puošniai (skonį išties turėjo neprie- kaištingą). Afiša rodo: tądien buvo vaidnama - Šekspyras. Dostojevskis. Čechovas. Vadinas, tai buvo birželio 27. Atkreipkite dėmesį į detalę: Remigijus ir Dalia Storyk stovi vaikiškai susikibę rankomis...

Tokia tarpinė nuotaika, nieko nereiškianti. Bet iš jos isšsirinkau fragmentą straipsnio pradžiai. Kartais tos tarpinės nuotaikos būna pačios išraiškingiausios

Čia Dalia Tamulevičiūtė akivaizdžiai sako fotografui, kad jis nerežisuotų jokių nenatūralių pozų. Tarsi girdžiu ją sakant: "oi, tik nereikia nieko daryti dirbtinai. Tegu jie būna natūralūs, kokie jau yra." Dalia visuomet nepakentė falšo

Ir išties jie buvo neapsakomai natūralūs. Ir tuo savo užkrečiančiu natūralumu visus pakerėjo ir suviliojo. Tik vėliau suprato, kad tą natūralumą, kurį juose atrado ir išpuoselėjo "šefas" Dalia Tamulevičiūtė, dera dar apsaugoti ir apginti. Ne kiekvienam tai pavyko

Štai pasirodė sceninės kalbos dėstytoja, nepaliaujama enuziastė ir Akademinio teatro veteranė Stefanija Nosevičiūtė. Įstabu, kad čia, iškilmingą minutę, ne jie jai, o ji jiems dovanoja gėlytes. Gėlės, kaip ir visa kas gražu, tuomet buvo deficitas. Taip kad Stefos gestas ypatingai vertintinas - patyrusi scenos vilkė intuityviai jautė, kad šie jauni žmonės oi kaip toli pažengs

Dalia Overaitė su Stefos dovanotomis gėlytėmis, yaptingos pakylėtos nuotaikos. Kaip tuščia gatvėje...

B.d. ...

Keletas nuotraukų prie straipsnio "Buvo birželis, vasaros pradžia"

Straipsnis "Buvo birželis, vasaros pradžia" išspausdintas dienraščio "Lietuvos žinios" 2006 m. birželio 10 d., šeštadienio numeryje, priede "Žmonės" (ačiū jo redaktorei Rasai Pakalkienei :). Ten autorius pamegino atgaminti jam visuomet brangius prisiminimus apie režisierės Dalios Tamulevičiūtės ir jos auklėtinių aktorių diplominius spektaklius, vykusius 1975 metų birželio pabaigoje.

Kai ką, kas netilpo nė į "popierinę", nė į internetinę šio straipsnio publikaciją, autorius nutarė pateikti Jūsų dėmesiui šiame "bloge"...



Šioje nuotraukoje man ypač svarbi ypatinga šviesi nuotaika, atsispindėjusi jų veiduose



Negaliu garantuoti, ar tai buvo tikrai naujas Kosto kostiumas, bet man taip atrodo. Ir tai, kad jam viskas prieš akis - irgi ne visai tikslu. Jau buvo, pavyzdžiui, puikiai suvaidntas vaidmuo Jaunimo teatro spektaklyje "Prisilietimas"



Vidas Petkevičius, regis, buvo iš vyresnių "dešimtuko" žaidėjų. Bent jau buvo po armijos. Savo vešlios augmenijos ir muzikalumo dėka jis jau buvo spėjęs sudainuoti Jėzaus partiją roko operoje "Jesus Christ Superstar", kurią suorganizavo Antanėlis su savo grupe. Kiek prisimenu, Vidas nepakentė tabako dūmų. Kartą net buvo rūkančių kursiokų kompanijoje užsidėjęs dujokaukę. Bet tai nepadarė įspūdžio - visi rūkė kaip rūkę.



Dalia Overaitė irgi buvo iš vyresnių merginų - įstojo į Konservatoriją po kultūros mokyklos. Ji buvo labai sportiška, ir padaryti "salto" scenoje jai buvo vieni niekai. Ir ji buvo labai gera siuvėja - manyčiau šią suknelę, su kuria ji vaidino ir savo garsiąją "Mešką", taip pat pati pasisiuvo. Labai stilinga, manyčiau...



Irena Kriauzaitė, kiek žinau (gal klystu) atėjo į "dešimtuką" ne iš pat pradžių, iš kito kurso. Ji visuomet buvo šioje kompanijoje atokesnė, ir jos bohemiškumas buvo kitoks... Nenoriu pasakyti, kad ji buvo "balta varna", bet laikėsi atokiau... Užtat paskui, atėjusi į teatrą, greitai atsistojo į lygią gretą su visais ir net aukščiau. Užtenka prisiminti "Pirosmanį"...



Kristina... Čia jos ypatinga, šventinė šukuosena - prie šventinės suknelės, progos ir nuotaikos. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad ji taps garsiausia šalies komike, ir kad jai lenksis ir prezidentai, ir ministrai?

"Auksinė" šios kompanijos pora - Dalia ir Arūnas. Jauni, nuostabiai gražūs, ir, rodos, viską turi - ir įrengtą butuką senamiesčio pusrūsyje, ir žiguliuką... Ir niekas jiems viso to tikrai nepavydėjo, nes jie akivaizdžiai buvo laimingi...

Prie "auksinės" poros prisigretina Violeta Podolskaitė. Regis, ji buvo kurso seniūnė. Bet tai, kad ji buvo kurso "dušia" - ta faktas.

Krisitina demonstruoja savo naują suknelę, pukią nuotaiką ir dar kai ką (liežuvį, bet tokioje mažoje nuotraukoje beveik nematyti). Autoironija ir humoras visuomet Kristiną puošė.

Kristinos suknelė kitu, labai įspūdingu rakursu - tam akivaizdžiai neabejingas ir Vidas Petkevičius.

Atėjo fotografas, visi pasiruošę, ir laukia "Šefo" - Dalios Tamulevičiūtės

Trumpa rimtumo akimirka. Čia galima įžvelgti juos tokius, kokiais jie tapo ateity - t.y. mūsų šiuolaikinėj dabarty (bent jau Algį Latėną tikrai)

B.d. ...