"Buvo birželis..." - tęsinys Nr.2

Taigi, D.Tamulevi- čiūtės "dešimtuko" diplominiai spektakliai prasidėjo nuo "Vodevilių". O iš pradžių buvo daina - "Per tą lietų, per purvyną / per tą vėtrą pilką, gaurią / pylėm aitrų jauną vyną / į geltono stiklo taures... // ... ir už tai, kad mes dar galim / būti viens kitam geri."

Bet šitoje nuotraukoje akivaizdžiai kita daina ir kitas momentas - matyt, literatūrinė kompozicija (buvo ir tokia programoje) ir jos daina: "O kadaise šventą ąžuolyną / buvo nuodėmė kirviu paliest... ". Jeigu neklystu, visų šių neprastų melodijų autorius buvo Vidas Petkevičius.



Apskitai visame šitame muzikaliame ir balsingame kurse Vidas buvo kone muzikaliausiais - manyčiau, labiau ir už Kostą.
(O meška buvo visu svoriu užgulusi vien gražuolio Arūno Storpirščio ausis. Prisimenų, kiek kančių kainavo jo kolegoms, kad išmokytų jį vienintelės jam patikėtos muzikinės frazės muzikiniame spektaklyje "Bebenčiukas").
Vidas ir dabar puikiai dainuoja - girdėjau per jo paties jubiliejinį koncertą. Šioje nuotraukoje jis gražinasi Basnavičiaus g. teatro grimerinėje prieš repeticiją ar spektaklį.


Repeticijos iš tiesų vyko labai azartiškai. Šioje nuotraukoje, sprendžiant iš skudurinės dekoracijos ir Algio švarko - J.Baltušio "Valiusei reikia Alekso" repeticijos vaizdelis. Ši patirtis pravertė Algiui Latėnui ir vėliau, kai jis režisavo "Kristoforų" ceremoniją - tą pačią, per kurią Kostas gavo "Kristoforą" už Makbetą







A.Čechovo vodevilis "Meška". Neatsimenu dabar, ar jis buvo vaidinamas vodevilių, ar kitą dieną A.Čechovo programoje - nesvarbu. Manau, kad tai buvo tiek brandus darbas, kad jį ir dabar būtų verta suvaidinti. Stovėdamas užkulisyje su fotoaparatu negalėjau atsistebėti, kaip Dalia ir Kostas, užmiršę viską pasaulyje, pasinėrę tarsi į kokią žūtbūtinę sportinę dvikovą, demonstravo scenoje ir užkulisiuose tokią fantastiškai dinamišką aukščiausio lygio vaidybinių priemonių fechtuotę, kad tai atrodė gyvas stebuklas. Be abejonės, prabėgęs laikas daug ką iškreipia ir hipertrofuoja. Bet, manyčiau, būtent šioje ištraukoje užgimė legendinis Lietuvos teatro sceninis duetas D.Overatitė - K.Smoriginas. Jis vėliau pilnumoje atsiskleidė E.Nekrošiaus statytame "Kvadrate", ir paskutinį kartą juo teko gėrėtis A.Milerio "Komivojažieriaus mirtyje", kurį taip įdomiai buvo pastačiusi Irena Bučienė


Scena iš V.Šekspyro "Ričardo III". Atmintis apie šį epizodą, matyt, persekiojo Algį Latėną ketvirtį amžiaus, kol jis jį pats pilnumoje ir pastatė, ir suvaidino. Epizodas buvo išties labai stiprus. Akademinio teatro apšvietėjas Albertas Šeduikis, kai būdavo repetuojama ir vaidinama ši ištrauka, palikdavo mane vieną tvarkytis su šviesomis prie "štelverko", o pats stebėjo vaidybą pro apšvietėjo kambario langelį - "kaifavo"...
Beje čia, Elžbietos vaidmenyje, regis ir susiformavo tas su niekuo nepalyginamas Dalios Storyk sceninis braižas, kuris vėliau visumoje atsiskleidė Ledi Makbet vaidmeny. Tai braižas, kurį galima būtų įvardinti kaip manierą, jeigu jis nebūtų toks organiškas, turiningas ir įtikinamas, kaip tai daro scenoje Dalia. Ir čia dera pripažinti, kad Daliai Storyk labai pasisekė, kad sutiko savo kelyje Dalią Tamulevičiūtę - vargu ar kas kitas apart "šefo" galėtų įžvelgti jos tokius specifiškus sugebėjimus ir suteikti galimybę patikėti jų kerų ir savo sugebėjimų galia




Vidas Petkevičius - Petručijas "Užsispyrėlės sutramdyme". Ką čia slėpti - ši ištrauka buvo skirta užslėptų Irenos Kriauzaitės (Katarina) temperamento klodų pažadinimui. Tamulevičiūtė net buvo surežisavusi šią sceną kaip vyksmą cirko ar koridos arenoje, ir visi kiti kurso artistai, išsikišę iš užkulisių, šūksniais ir rankų plojimais provokavo šią dvikovą, kad ji būtų kuo azartingesnė. O tikrasis šios ištraukos atradimas buvo Kristinos Kazlauskaitės suvaidinta Katarinos sesuo Bjanka - fantastiška neliečiamumo kompleksų nukamuota Kauno poniutės kvintesencija. Kaip jie tuomet puikiai mokėjo pašiepti ne tik kitus, bet ir patys save...


* * *

Šioje vietoje nesusilaikysiu neprisiminęs vieno anekdoto iš "Dešimtuko" gyvenimo. Šiame kurse iš pradžių mokėsi dar viena jauna aktorė, kuri anksti ištekėjo, pasigimdė vaikelį, ir, kaip buvo sakoma, "iškrito iš proceso" - t.y. nutraukė mokslus (neminėsime jos pavardės). Tam, kad ji vėliau galėtų gauti jos išsimokslinimą liudijantį dokumentą, jai reikėjo paruošti ir parodyti komisijai kurį nors vaidmenį. Buvo pasirinkta ta pati ištrauka iš "Užsispyrėlės", bet Petručijaus vaidmuo tąsyk buvo patikėtas Kostui Smoriginui. Berepetuojant kiti kursiokai sėdėjo Mokomojo teatro salėje ir stebėjo, kas vyko scenoje. Ten Kostas visais būdais mėgino pažadinti užsisėdėjusios su vystyklais ir mišinukais "Katarinos" temperamentą. Bet jo pastangos buvo bergždžios - "Katarina" vis vien buvo apsnūdusi. Tuomet jis griebėsi kraštutinės priemonės: priklaupęs ant kelio prie vienos kulisos (jos tuomet Mokomajame teatre buvo medinės), jis plaičai ir svetingai išskėtė rankas, ir sušuko: "eik pas mane, brangioji!" (tokių žodžių pas Šekspyrą ten tikrai nebuvo). Ir "Katarina" pagaliau susivokė pagauti šį emocinį Petručijaus kvietimą, ir, netikėtai pabuduis iš letargo, kaip paukštė lėkte nuskriejo per visą sceną į Kosto glėbį... Tačiau vietoje šilto gėbio ji savo visa nemenka moteriškąja esybe šmekštėlėjo į medinę kulisą - mat Kostas, Petručijo charakterio logikos vedinas, paskutinę sekundę niekšiškai išsuko savo glėbį į šoną. Smūgis buvo žiaurus, ir "Katarina" susmuko prie per plauką nesulaužytos kulisos - labiau dėl moralinės, nei dėl fizinės traumos. Ne itin suprasdamas, kas čia vyksta, pažvelgiau į "chebrą", sėdėjusią salėje - ir... nieko nepamačiau ir neišgirdau. Salėjo buvo mirtina tyla, netrukus peraugusi į masinį staugimą. Pasirodė, kad, tapę viso to cirko liudinkais, jie raičiojosi ant grindų, negalėdami atgauti kvapo nuo juos dusinusio kvatojimo priepuolio... Vėliau ši "Katarina" sėkmingai gavo savo "pusdiplomį" ir aktyviai reiškėsi teatro saviveikloje. O Kostas iš tiesų visuomet buvo artistas, kuriam vaidinamo personažo logika buvo svarbiausias elgesio scenoje rodiklis...

* * *


V.Šekspyro vakarą užbaigė Juokdario daina iš V.Šekspyro "Karaliaus Lyro" (tokios ištraukos nebuvo jų diplominiuose): "Kai mažas ir kvailas pipiras buvau / audra ar giedra man vis viena / krečiau aš juokus ir dainas dainavau / nors klioktų lietus visą dieną. // Užaugęs likau aš toks pat juokdarys..."

"...Sudie, Jūs prisijuokėt šiandien skaniai / ir juoktis galėsit kas dieną!"

Iš visų "dešimtuko" tuomet sudainuotų dainų, manyčiau, pastaroji liko jiems itin aktuali ir iki šių dienų...


B.d.