"Buvo birželis..." - tęsinys Nr.1

Štai pasirodė "Šefas" - kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė. Apsirengusi kukliai, bet skoningai ir puošniai (skonį išties turėjo neprie- kaištingą). Afiša rodo: tądien buvo vaidnama - Šekspyras. Dostojevskis. Čechovas. Vadinas, tai buvo birželio 27. Atkreipkite dėmesį į detalę: Remigijus ir Dalia Storyk stovi vaikiškai susikibę rankomis...

Tokia tarpinė nuotaika, nieko nereiškianti. Bet iš jos isšsirinkau fragmentą straipsnio pradžiai. Kartais tos tarpinės nuotaikos būna pačios išraiškingiausios

Čia Dalia Tamulevičiūtė akivaizdžiai sako fotografui, kad jis nerežisuotų jokių nenatūralių pozų. Tarsi girdžiu ją sakant: "oi, tik nereikia nieko daryti dirbtinai. Tegu jie būna natūralūs, kokie jau yra." Dalia visuomet nepakentė falšo

Ir išties jie buvo neapsakomai natūralūs. Ir tuo savo užkrečiančiu natūralumu visus pakerėjo ir suviliojo. Tik vėliau suprato, kad tą natūralumą, kurį juose atrado ir išpuoselėjo "šefas" Dalia Tamulevičiūtė, dera dar apsaugoti ir apginti. Ne kiekvienam tai pavyko

Štai pasirodė sceninės kalbos dėstytoja, nepaliaujama enuziastė ir Akademinio teatro veteranė Stefanija Nosevičiūtė. Įstabu, kad čia, iškilmingą minutę, ne jie jai, o ji jiems dovanoja gėlytes. Gėlės, kaip ir visa kas gražu, tuomet buvo deficitas. Taip kad Stefos gestas ypatingai vertintinas - patyrusi scenos vilkė intuityviai jautė, kad šie jauni žmonės oi kaip toli pažengs

Dalia Overaitė su Stefos dovanotomis gėlytėmis, yaptingos pakylėtos nuotaikos. Kaip tuščia gatvėje...

B.d. ...